Jaudulys, širdis dreba, jau tuoj tuoj. Opa. Šuolis. Krenti. Atsiveria neįtikėtinai gražus vaizdas į apačią. Už 30-40 metrų nuo tavęs matai savo kolegą, pagautas eufotijos jis kažką šaukia, juokiasi. Nieko nesigirdi. Čia, 1000-1500 metrų aukštyje virš žemės paviršiaus, oras išretėja. Gali rėkti kiek nori, bet vos girdėsi savo balsą, atrodo, lyg jis būtų pritildytas, ar kaip aidas ateinantis iš tolumos. Rimtai. Jei reikėtų antrą kartą pakartoti šuolį - būtų daug baisiau. Dabar daug aiškiau suprantu visą reikalo rimtumą. Dar ir šiandien kartais naktimis apima svaigulys ir nukrečia lengvas drebulys atsiminus laisvojo kritimo jausmą.
O čia jums keletas momentų pasigrožėti :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą